Sodas tradiciškai suvokiamas kaip žmogaus pertvarkyta gamta, kurioje natūralius dėsnius papildo ir peržengia visatos principai – mums ne visuomet lengvai perprantami, tačiau intuityviai atpažįstami.
Lietuviški dangaus sodai – tūriniai, griežtos geometrinės struktūros kūriniai. Viena dažniausių jų formų – oktaedras, sudarytas iš dviejų piramidžių, sujungtų pagrindais. Jo simetriška struktūra primena rombą, nukreiptą į viršų ir apačią, tarsi jungiantį skirtingas erdves. Nors tradiciniai šiaudiniai sodai kuriami iš natūralių medžiagų – rugių, kviečių ar kitų augalų, eksperimentinio „Apeirono teatro“ kūrėjos Greta Gudelytė ir Eglė Kazickaitė siūlo etnofuturistinę interpretaciją – vieną pirmųjų Lietuvoje rišamų (arba „auginamų“) dangiškų sodų iš aliuminio.
Šis kūrinys kelia klausimus apie dangiško sodo kilmę ir jo ryšį su pasaulio sandara: kaip žmogus perėjo nuo organiškų, vingiuotų formų prie tikslios geometrijos? Kas įkvėpė šias struktūras? Kaip laikais, kai nebuvo nei mikroskopų, nei teleskopų, tradiciniai kūrėjai ėmė atkartoti formas, primenančias atomų sandarą? Net ir aliuminio atomo struktūra vizualiai artima klasikiniam sodui.
Sodų trikampės, piramidinės ir rombinės formos siejamos su šventu kalnu – simboline vieta, jungiančia žemę ir dangų, materiją ir dvasią, skirtingus pasaulius. Todėl sodas kabinamas erdvėje, kur įmanoma jungtis – kur jis gali tapti portalu, leidžiančiu patirti kitokią realybę.
Pasirinkta puiki vieta, nes tiltas yra labai svarbi šios kompozicijos dalis. Ir dar ne bet koks, o kabantis. Pavasarinių beržų šakos taip švelniai glosto betoną... Kai stovi po šiuo sodu, jauti, kaip protėviai perduoda iš Dangaus labai svarbią mums patirtį. O kai sutemsta, šis sodas išnyksta ir tik priėjus arčiau lėtai išnyra iš tamsos ir apgaubia skleidžiamomis magiškomis bangomis. Šioje vietoje verta pasibūti. ?
Labai įspūdingai atrodo ir apšvestas saulės. Po juo stovėdama girdžiu, ką man tyliai kužda mano protėviai. Vakare eisiu pažiūrėti, kokią šviesą skleis pats Dangiškas sodas.