Daugirdiškių dvaro fragmentai

Dvarai

Kontaktai

Saloje dvaras atsirado XVI a. pr. ir ne kartą keitėsi. Senuosiuose XVI–XVII a. istorijos šaltiniuose dvaro pavadinimas rašomas įvairiai – Degirdiškės, Dogirdiškės, Daugirdiškės, Girdiškės ir net Gerdiškės.

XVI–XVIII a. priklausė smulkiesiems ir vidutiniams bajorams (Zavišoms, Daugirdams, Karengoms, Grotovskiams, Rostovskiams).

XVI a. dvarą valdė Jonas Zaviša, kurį gavo kaip žmonos kraitį ir perleido savo broliui Jurgiui. Iš pastarojo dvarą paveldėjo sūnūs Albertas ir Mikalojus Zavišos. Testamentu Mikalojus trečdalį dvaro užrašė savo žmonai Onai Palubinskai, kuri po vyro mirties ištekėjo už Razmaus (arba Erazmo) Daugirdo. Manoma, kad jo valdymo metu kaimas ir tapo Daugirdiškėmis, nes dvaro šeimininkas buvo iš garsios Lietuvos bajorų giminės, išlikusios dar valdant Vytautui Didžiajam. R. Daugirdas apie 1550 m. antrą kartą vedė Aleksandrą Pacaitę ir bylinėjosi su Kristupu ir Jonu Zavišomis, kurie norėjo atgauti savo brolio dalį.

Vėliau dvaro savininkai keitėsi. Kai kurie jų visai ten negyveno, todėl dvaro pastatai buvo sunykę. 1690 m. dvarininkai Grotovskiai (kitur – Grotuzai) pardavė jį Leonui ir Onai Rostovskiams, kurie dvarą tik įkeisdavo. Tačiau Rostovskiai remontavo senus ir statė naujus pastatus.

XVIII a. pradžioje dvaras atiteko Römeriams ir jiems dvaras priklausė 120 metų. Per Römerių valdymo laikotarpį dvaras išsiplėtė, padaugėjo ūkinių pasatų. Dvaro sodyba užėmė beveik visą salą: pagrindiniai pastatai stovėjo priekinėje (nuo tilto) dalyje, ūkiniai pastatai – toliau į salos gilumą.

Taigi, 1733 m. dvarą įsigijo Steponas Jurgis, Mato Römerio sūnus, po jo dvarą paveldėjo Steponas Dominykas, o 1792 m. jo sūnus Mykolas Juozapas Römeriai. Tačiau Daugirdiškės greičiausiai niekada nebuvo pagrindinė bajorų rezidencija.

Vėliau Daugirdiškėse ir šalia buvusiuose palivarkuose tvarkėsi M. J. Römerio sūnus Henrikas, po jo mirties čia gyveno ir dvarą prižiūrėjo sūnūs Edvardas Jonas, Mykolas Steponas ir Severinas.

Nuo 1828 m. Daugirdiškių (ir kituose) dvaruose ūkininkavo E. J. Römeris su žmona Ona Bialozoraite. Daugirdiškėse įvairiu laikotarpiu lankydavosi visi šeimos nariai. Dvare vasaromis ir giminės švenčių proga susirinkdavo visa Römerių šeimyna, mėgdavo maudytis ežere. Römeriai Daugirdiškių ir Dembynės dvaruose rengė literatūrines sesijas, kurių metu šeimos nariai paeiliui balsiai skaitydavo pasirinktus grožinės literatūros ar poezijos kūrinius.

J. Römerio vaikai taip pat lankydavosi Daugirdiškėse, tai rodo faktas, jog tarp Alfredo ir Edvardo Mato Römerių (E. J. Römerio sūnų) paveikslų galima rasti nemažai užfiksuotų provincijos gyvenimo akimirkų, jų dvarų vaizdų: Dembinos, Daugirdiškių. M. J. sūnus Edvardas Jonas Römeris laikomas garsios dailininkų dinastijos pradininku. Išlikę labai daug laiškų, siųstų iš Daugirdiškių, dauguma jų saugomi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.

1852 m. Daugirdiškės atiteko M. J. Römerio sūnui Severinui Justui. Šis dvarą ne kartą mėgino rekonstruoti, tačiau naujo gyvenamojo namo taip ir neatsirado, o 1863 m. dvaras buvo sekvestruotas.

Po 1863 m. sukilimo Daugirdiškių dvaras atiteko vokiečiui Neurandui, 1865 m. įsigijo grafas Juozas Tiškevičius, kuris dvaro rūmus išgriovė ir įrengė spirito varyklą. Pastatas buvo dviejų aukštų, sienų storis apie 1 m. Antrame aukšte po Antrojo pasaulinio karo buvo įkurta mokykla. Pastatas du kartus degė (1951, 1980). Nuo to laiko stūkso tik jo griuvėsiai, kurie dažnai palaikomi dvaro gyvenamojo pastato fragmentais, tačiau iš tiesų tai Römerių svirno, vėliau tapusio J. Tiškevičiaus spirito varykla, likučiai.

Po Pirmojo pasaulinio karo, 1924 m. Daugirdiškių dvaras buvo išparceliuotas. Juozo Tiškevičiaus įpėdiniams priklausiusi dvaro sodyba iš varžytinių parduota Petrui Šernui. Tada vietoj tilto buvo sukastas pylimas, ir Monio sala virto pusiasaliu. Dvaro bravoras iš varžytinių buvo parduotas 1931 metais.

Po Antrojo pasaulinio karo dauguma dvaro pastatų buvo sunaikinti ar sunyko neremontuojami. Pokario metu antrame buvusios spirito varyklos aukšte buvo įkurta mokykla. 1951 m. buvo kilęs gaisras. Dabar liko tik bravoro sienos ir kitų pastatų pamatai.

Daugirdiškių dvarvietę 1989 metais tyrė Trakų istorijos muziejus (vadovė Birutė Lisauskaitė). Rasta 10 įvairaus laiko pastatų liekanų. Ankstyviausio laikotarpio statinių nerasta, bet XVI a. pab. – XVII a. pr. koklių šukės patvirtina, kad saloje nuo XVI a. buvo dvaras. Rasta XVIII a. inventoriuose minimų pastatų (gyv. namo, sandėlio, pirties, rūsio) liekanų. Sodybos kiemą su ūkiniu pastatu jungė 3,5 m pločio akmenimis grįsta gatvė. Ūkiniame kieme rasta ir 2 tvartų, tarnų namo, 4 rašytiniuose šaltiniuose neminimų pastatų liekanų. Radiniai saugomi Trakų istorijos muziejuje. O 1733–1826 m. dvaro pastatų ir viso turto aprašas – to laikotarpio inventoriuose, kurie saugomi Lietuvos mokslų akademijos centrinėje bibliotekoje, Römerių šeimos fonde.

Daugirdiškių dvarvietė 1994 metais įtraukta į Kultūros vertybių registrą, nuo 2005 m. – Valstybės saugomas kultūros paminklas.

Atsiliepimai

Komentuoti