Bajorų kapinynas

Archeologija

Archeologiniai tyrimai Bajoruose, pasak dr. V. Vaitkevičiaus, veda prie išvados, kad mirusiųjų palaikai – ugnies nepaliesti kaulai bronzos amžiuje ir perdegę kauliukai ankstyvaisiais viduramžiais – buvo skandinami senojo Švenčiaus ežero vandenyje. Šis ežeras, vėliau suskilęs į tris mažesnius: Švenčių, Švenčiuką ir Briaunį, plytėjo giliausioje duburio dalyje ir, priklausomai nuo vandens svyravimo, sėmė arba skalavo Bajorų kapinyno kalvą.

Pats įdomiausias numizmatinis radinys yra surasta lietuviška „ПЕЧAT“ tipo moneta. Šiuo atveju svarbiausias yra faktas, kad tokia moneta pirmą kar­tą surasta degintiniame kape. Moneta aptirpusi, sveria 0,45 g. V. Vaitkevičius ir A. Grinkevičiūtė ją skiria Vytauto valdymo laikotarpiui, tad kyla klausimas, ar Vytauto krikščioniškoje Lietuvoje mirusieji dar buvo deginami? Įkapėse rastas krikščioniškas kryželis, tačiau palaikai – deginti, todėl šis faktas žymi skirtingų religijų sankirtą.

Mirusiųjų laidojimo vietoje, kurią galima pavadinti kolektyvine kapaviete, per trejus tyrimų metus surasta virš 9 kg degintinių kaulų ir beveik 2 tūkst. metalinių (žalvarinių, geležinių, alavinių ir kitų) įkapių. Pagal antropologų išvadas viskas priklausė kelių dešimčių abiejų lyčių ir amžiaus (nuo 2 iki vieš 50 metų) individų bendruomenei.

Tame pačiame sluoksnyje rasta ir daugybė keramikos šukių (siekia 5 tūkst.). Būdinga tai, jog šukės tarpusavyje nesijungia, jos priklausė skirtingiems puodams, puodynėms ar ritualiniams indams, naudojamiems laidojimo apeigose.

Bajoruose surasta aukojimo vieta yra ypač retas išlikęs archeologijos paminklas ne tik Lietuvoje, bet ir rytinėje Baltijos jūros pakrantėje. Archeologų tyrinėjama aukojimo vieta prie Briaunio ežero yra pirmoji ir vienintelė tokia Lietuvoje. Iš viso surastos dvi dešimtys paaukotų dirbinių, tarp kurių daugiausia kirvių ir jų fragmentų, ietigalių, strėlių antgalių, vieno kalavijo dalys.

Seniausieji Bajorų kapinyne aptikti radiniai datuojami mezolitu, arba viduriniuoju akmens amžiumi (apie VIII tūkst.. pr. Kr.). Iš bronzos amžiaus kyla akmeninio gludinto kirvelio dalis ir ugnies nepaliesti žmonių kaulai su mėlyno stiklo karoliukais ir kai kuriais kitais radiniais (VI a. pr. Kr.). Viduriniajam geležies amžiui (VI–VII a.) būdingų ritinio formos molinių verstukų dalys ir lipdytos keramikos grublėtu paviršiumi šukės rastos XIV a. – XV a. pradžios degintinių kapų sluoksnyje, kuris apima didžiąją Salaitės dalį. Šiam sluoksniui priklauso didžioji visų archeologinių radinių dalis: sudegintų žmonių ir gyvūnų kaulai, apžiestos keramikos šukės, darbo įrankiai ir buities reikmenys, ginklai, papuošalai, pakinktų dalys. 2015 m. tyrimų duomenimis, tokių pačių radinių iš degintinių kapų yra ir antrosios, už kelių dešimčių metrų esančios salos paviršiuje. Visi Bajorų kapinyno archeologinių tyrimų metu gauti radiniai perduodami saugoti Kaišiadorių muziejui.

Šaltinis Elektrėnų sav. viešoji biblioteka

Atsiliepimai

Komentuoti