Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčia

Vilniaus vyskupijos kunigų kalendoriuose nurodyta, kad Kazokiškėse pirmoji bažnyčia buvo pastatyta 1609 m., ją pastatė dvarininkas Stanislovas Beinartas. Kiti šaltiniai teigia, kad pirmoji Kazokiškių bažnyčia turėjo būti pastatyta tarp 1638 ir 1641 m. 2006 m. atliekant remonto darbus ir pašalinus atsilupusį tinką virš įėjimo į zakristiją, atsivėrė didelės mūrinės arkos fragmentas, kurio paskirtis galėjo būti tik viena – didelių durų, vedančių į mūrinę bažnytėlę, buvusią dabartinės zakristijos vietoje, ir kurios bent kelios sienos yra išlikusios, vieta. Taigi dabartinėje bažnyčioje, statytoje 1783–1790 m., yra 1609 m. statytos bažnyčios fragmentų. Valant bažnyčios palėpę, buvo rastos čerpių liekanos, liudijančios, kad kažkada bažnyčia turėjo tokiam statiniui deramą stogą. Fundatoriaus valia Kazokiškių bažnyčia atiteko Paparčių dominikonams ir vėliau buvo laikoma Paparčių bažnyčios filija iki pat 1864 m., kai, carinės valdžios įsakymu uždarius Paparčių vienuolyną, Kazokiškių bažnyčia buvo prijungta prie Žaslių parapijos. Iki mūsų dienų išlikusi mūrinė Kazokiškių bažnyčia iškilo jau vienuolių dominikonų rūpesčiu ir pastangomis. 1789 m. popiežius Kazokiškių bažnyčiai suteikė atlaidus, 1790 m., kaip liudija sienoje įmūryta lenta, ji buvo konsekruota. Kazokiškių bažnyčios projektą parengė architektas Augustinas Kosakauskas (1737–1803). Kazokiškių bažnyčios šventoriaus vartai ir skyrium stovėjusi nedidelė medinė varpinė taip pat statyta pagal A. Kosakausko projektą. 1830 m. vizitacijoje rašoma, kad bažnyčia dorėninės architektūros, 31,8 m ilgio, 15,6 m pločio ir 23,5 m aukščio. Stogas dengtas gontais. Priekio viršuje – metalinis kryžius. Šventorius aptvertas stačių lotelių tvora, o priešais pagrindinį įėjimą į bažnyčią buvo mūriniai vartai. Varpinė iš medinių stulpų, pakabinti 3 varpai. Bažnyčios grindys iš plytų, 7 langai, 5 altoriai, vienas jų optiškai tapytas. Didžiajame altoriuje – Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos paveikslas. Stovėjo 5 klausyklos, zakristijoje buvo švediška krosnis.
1855 m. buvo renkamos aukos bažnyčios remontui, 1872 m. Vilniaus generalgubernatoriaus buvo prašoma iš gyventojų aukų pastatyti naują medinę varpinę ir remontuoti kleboniją. Prašymas buvo patenkintas.
1891 m. vizitacijoje šalia bažnyčios nurodyta varpinė, statyta iš 4 lentomis apkaltų stulpų, joje kabojo 3 varpai, iš kurių 2 įtrūkę. Bažnyčios viduje, choro patalpoje, buvo 11 balsų vargonai ir vario būgnas, mūrinė sakykla, kabojo 14 stacijų paveikslų, tebebuvo ir Stanislovo Beinarto portretas, 5 mūriniai altoriai. Didžiajame altoriuje kabojo Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos paveikslas, uždengiamas kitu Dievo Motinos Rožinės paveikslu.
1915 m. buvo įvertinti bažnyčios ir klebonijos pastatai, pagal šį vertinimą šventorius buvo aptvertas mūro tvora, bažnyčia dengta cinkuota skarda, iš lauko nutinkuota, prie jos mūrinė nutinkuota zakristija. Viduje 5 altoriai, didysis altorius medinis, nauji bei seni vargonai, 14 Kristaus kančios kelio paveikslų. Nurodyti taip pat šie paveikslai: Švč. Mergelės Marijos, Šv. Kazimiero, Šv. Vincento, Šv. Jono, Jėzaus Nukryžiuotojo, Švč. Jėzaus širdies, Dievo Motinos Nekaltojo Prasidėjimo, fundatoriaus S. Beinarto ir liturginis inventorius bei klebonijos pastatai.
Po 1918 m. oficialiai įsteigta Kazokiškių parapija. Iki 1925 m. Kazokiškėse pamaldos buvo skaitomos tik lenkų kalba, o kun. Jonas Bobkevičius ypač aktyviai vykdė lenkinimo darbus, jis netgi teigė, kad lietuviškai pasisveikinti Garbė Jėzui Kristui yra didelė nuodėmė. Po 1925 m. Kazokiškėse, be lenkiškų, pradėti sakyti ir lietuviški pamokslai.
1937 m. kun. Juozui Čaplikui pasirūpinus, parengtas naujos mūrinės varpinės projektas (autorius inž. Bernardas Žintelis). Be varpinės statybos, buvo remontuojama ir bažnyčia: išdekoruotas bažnyčios vidus, įsteigtos naujos kapinės. Kazokiškių bažnyčios interjerą puošia seni ir vertingi dar dominikonų laikus menantys dailės kūriniai. Ypatinga verte ir maldininkų pagarba išsiskiria tapybos darbai altoriuose: „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu“, „Šv. Jonas Krikštytojas“, „Šv. Kazimieras“, „Šv. Vincentas Ferarietis“, „Šv. Kotryna Sienietė“. Seniausias iš jų yra malonėmis garsėjantis Dievo Motinos atvaizdas, kurį 1680 m. po studijų Romoje į Lietuvą parvežė dominikonas Liudvikas Skickis. Šis paveikslas yra Neapolio stebuklingo Marijos Nugalėtojos (de Victoria) paveikslo kopija. Ji kurį laiką buvo vienuolyno bažnyčioje Paparčiuose, o vėliau dominikonų perkelta į Kazokiškes. Švč. Dievo motinos su Kūdikiu atvaizdas garsėjo stebuklais, kuriuos patvirtina nuo 1700 m. specialioje knygoje padaryti įrašai bei gausiai aukoti sidabriniai votai, kurie ilgainiui buvo perdirbti į kalinėtą aptaisą ir karūną. Specialioje knygoje yra užrašyti 127 šio paveikslo malonės atvejai (stebuklai). 1743 m. buvo pavogta iš votų pagaminta karūna ir aptaisas. Dabar paveikslą dengiantis kalinėtas aptaisas yra XIII a. II-osios pusės meistrų darbo. Malonėmis garsėjantis Dievo Motinos atvaizdas iki šiol puošia didįjį altorių.

 

Atsiliepimai

Komentuoti