Romarika – menininkė, kurios kūrybinis kelias jungia inžinerinį mąstymą ir vizualųjį meną. Gimusi Panevėžyje, baigusi inžinieriaus-statybininko studijas Vilniaus technikos universitete (tuometiniame VISI), ji ilgą laiką gyveno Jurbarke, kur užaugino keturis vaikus. Prieš daugiau nei dešimtmetį atradusi dailės studijas, menininkė aktyviai dalyvauja parodose bei meno projektuose. 2023 m. ji įgijo vitražo magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje – svajonę, virtusią motyvacija augti toliau. Romarika kuria iš perdirbto stiklo, duženų ir savo ankstesnių darbų fragmentų, tyrinėdama medžiagiškumo tęstinumą ir perteikdama tvarumo idėją mene. Jos kūryba – tai tiltas tarp buvusio ir būsimo, tarp trapumo ir naujo gyvenimo ciklo.
Stiklo meno instaliacija „Tirpstančios ribos“
„Tirpstančios ribos“ – tai stiklo meno instaliacija, reflektuojanti klimato kaitos grėsmes ir trapų žmogaus ryšį su gamta. Devyni klijuoto stiklo fragmentai, išdėlioti ant metalinio tinklo, simbolizuoja tirpstančius ledynus – šiuolaikinio pasaulio negrįžtamų pokyčių metaforą. Instaliacija reaguoja į Elektrėnų – jauno, industrinio miesto – kontekstą: ar jaunas reiškia atsparus? Ar technologinės pažangos fone išliksime atsakingi gamtos atžvilgiu? Saulės šviesa, lūžtanti stiklo paviršiuje, sukuria tirpimo įspūdį ir kviečia sustoti, pažvelgti, susimąstyti. Metalinis tinklas, ant kurio laikosi stiklo „ledynai“, perteikia dvilypį žmogaus poveikį aplinkai – mes galime kurti apsaugą, bet galime tapti ir grėsme. Prie instaliacijos esantis QR kodas leidžia išgirsti tirpstančio ledyno garsą bei sužinoti faktus apie klimato kaitos padarinius. Instaliacija aktuali tiek globaliame, tiek vietos lygmenyje – Elektrėnai, iškilę marių pakrantėje kaip energijos centras, šiandien taip pat tampa permainų, ekologinių klausimų ir ribų išsitrynimo liudininku. Tai tylus, bet stiprus kvietimas apmąstyti: ką dar galime padaryti – ir kiek dar turime laiko?
Atsiliepimai