Evelina Dapkutė – vizualaus meno kūrėja, dirbanti šiuolaikinio meno ir kino srityse. Nors šios disciplinos iš pirmo žvilgsnio atrodo skirtingos, Evelina nuosekliai jungia jų patirtis – kuriant instaliacijas, skulptūras ar filmuojant scenų aplinkas, kiekviena sritis papildo kitą.
Savo kūryboje ji nevengia tarpdiscipliniškumo, dažnai pasitelkia kinetinius elementus, siekia sukurti aplinkas, kurios klaidina, įtraukia ir kelia klausimus. Eveliną domina netikrumo, fantastikos, deformacijos, identiteto, socializacijos ir dirbtinio pasaulio temos – tai, kas egzistuoja ribinėje būsenoje tarp tikrovės ir simuliacijos.
Menininkė ARS NOVA festivalyje dalyvauja jau trečią kartą. Jos darbai kasmet kviečia žiūrovą susidurti su nepatogia, bet intriguojančia realybės versija.
Instaliacija „Mano krioklys tyliai šniokščia“
„Judu greitai, bet nepajudu iš vietos. Padedu atsipalaiduoti, bet keliu grėsmę. Mane malonu liesti, bet mano jėgai sunku pasipriešinti.“ – šie paradoksalūs teiginiai veda žiūrovą į instaliacijos šerdį, kurioje susitinka galia ir trapumas, grožis ir baimė.
Krioklio vaizdinys – tai ir meditacija, ir įspėjimas. Jis traukia, vilioja panerti, bet kartu – įspėja neperžengti ribos. Vanduo čia tampa ne tik gamtos stichija, bet ir metafora – tai riba tarp tikrovės ir iliuzijos, tarp natūralios būties ir žmogaus sukurto pakaitalo.
Instaliacija klausia: kas nutiks, kai natūralūs pasaulio stebuklai bus pakeisti sintetiniais? Kai krioklius imituos dirbtinis garsas, augalus – plastikas, o gyvybę – robotai. Technologijos gali mėgdžioti, bet jos negali pranokti to, ką sukūrė pati gamta.
„Mano krioklys tyliai šniokščia“ – tai kvietimas sustoti. Įsiklausyti. Ir permąstyti, kiek tikra lieka mūsų kasdienybėje, kai net didybės pojūtį galima sukurti iš pikselių, plastiko ir garso efektų.
Atsiliepimai