Vievio Dievo Motinos Ėmimo Dangun cerkvė

Istorija

Nuo XIV a. iki 1810 m. Vievyje veikė Vievio stačiatikių vienuolynas, prie kurio buvo ir cerkvė. Stačiatikių vienuolyne ir spaustuvėje buvo spausdinama svarbi stačiatikių istorijai raštija. 1810 m. vienuolyno cerkvė tapo parapine, bet karo su Napoleonu metu 1812 m. sudegė. Naujoji pastatyta tik 1842–1843 m. I pasaulinio karo metu cerkvė smarkiai nukentėjo nuo artilerinio apšaudymo, tačiau po karo parapijos lėšomis atstatyta ir 1923 m. iškilmingai pašventinta. 1937 m. parapijoje buvo 805 tikintieji.

Iš viso buvusio cerkvės turto liko 48 ha žemės ir 5 pastatai, kuriuos paaukojo kunigaikštis Oginskis. 1945 m. parapijoje buvo 370 tikinčiųjų, nors pati parapija TSRS valdžios įregistruota tik 1948 metais. 1949 m. atliktas kapitalinis remontas.

Vienuolynas

Manoma, kad pirmasis vienuolynas buvo įkurtas dar XIV a., kai kunigaikštis Gediminas savo stačiatikės žmonos Polocko kunigaikščio dukros Jaunės garbei leido čia įsikurti stačiatikių vienuoliams. Vienuolynas suklestėjo XV a. – XVI a., stačiatikiai jautėsi dėkingi kunigaikščiui ir buvo aktyvūs religinės bendruomenės nariai. XV a. pradžioje – XVI a. viduryje stačiatikybės židiniu rūpinosi garsūs didikai ir bajorai: Valavičiai, Tiškevičiai, Oginskiai, Pacai ir Giedraičiai. Gyvendami apsupti stačiatikių lietuviai patys pradėjo priimti stačiatikių religiją. Prie vienuolyno buvo atidaryta mokykla, kurioje pamokos vykdavo senąja slavų kalba. Stačiatikybė skatino mokslą, ir Vievis buvo vienas didesnių švietimo centrų.

Po Liublino unijos stačiatikiams Vievyje atėjo prasti laikai: pradėjo mažėti vienuolių, paseno cerkvė, buvo uždaryta mokykla, nutrūko parama ir iš beveik visų buvusių rėmėjų. Daugelis jų po Bresto unijos tapo unitais arba perėjo į katalikybę. Bajoras Bogdanas Oginskis brolijai padovanojo 3 kaimus, 500 dešimtinių žemės, ežerą. Brolija suremontavo cerkvę, kuri priklausė vienuolyno ir spaustuvės pastatams. Pats Bogdanas Oginskis buvo uolus stačiatikybės puoselėtojas ir unitų priešininkas. Jis buvo vienas iš nedaugelio, atsilaikiusių prieš unitų įtaką. B. Oginskio vaikai taip pat liko ištikimi tėvo nuostatoms.

Prie vienuolyno XVII a. pradžioje įsteigta spaustuvė, 1611–1660 m. spausdinusi knygas kirilica. Pirmieji jos leidiniai buvo maldaknygės bažnytine slavų kalba. 1619 m. čia išspausdinta M. Smotrickio „Slavų gramatika“ (Грамматики славенския правилное Синтагма) – viena pirmųjų bažnytinės slavų kalbos gramatikų (iš jos mokėsi ir Michailas Lomonosovas, pavadinęs knygą „mokslingumo vartais“). Iki 1660 m. spaustuvė išleido 25 knygas rusų (bažnytine slavų) ir lenkų kalbomis. Tarp knygų vyravo religinė ir poleminė literatūra, nukreipta prieš unitus ir jėzuitus.

1810 m. uždaryta cerkvė ir vienuolynas. Jis ir iki tol veikė su pertrūkiais – kartais jame gyvendavo vos po kelis vienuolius, kartais – visiškai nė vieno. Jau po kelerių metų cerkvę, vienuolyną ir spaustuvę apiplėšė ir sudegino pro šalį ėję Napoleono kariai. Tada Vievio stačiatikių bendruomenė apie keturiasdešimt metų neturėjo savų maldos namų, kai 1843 m. buvo pastatyta Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvė, o vienuolynas atstatytas nebuvo.

Šaltinis

Rusiškas pavadinimas: Храм в честь Успения Божией Матери