Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčia

Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčia yra medinės architektūros paminklas, saugomas kaip dalis Semeliškių urbanistikos komplekso.
Apie bažnyčią, jos istoriją rašyta šiuose leidiniuose: B. Kviklio „Lietuvos bažnyčios“, Rolando Gustaičio „Kaišiadorių vyskupijos bažnyčios“, „Lietuvos katalikų bažnyčios“, „Lietuvos bažnyčios: iliustruotas žinynas“, „Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas“, Semeliškės ir bažnyčia minimi „Lietuvos architektūros istorijoje“.
Apie Semeliškių šv. Lauryno bažnyčią ir parapiją XVI–XX a. 2006 m. parašytas bakalauro darbas „Semeliškių šv. Lauryno bažnyčia ir parapija XVI–XX a.“
Apie bažnyčios vargonus informacijos galima rasti Girėno Povilionio leidinyje „Vargondirbystės menas Lietuvoje: nuo baroko iki klasicizmo“, taip pat Rimanto Gučo knygoje „Lietuvos vargonai“, apie šv. Lauryno bažnyčios senąjį varpą – Gintauto Žalėno „Kaišiadorių vyskupijos varpai“.
Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčiai – daugiau kaip 500 metų. 1501 ar 1502 m. Aleksandrui suteikus fundaciją, Semeliškėse buvo pastatyta medinė bažnyčia. Pastatyta ji atokiau nuo gyvenvietės, nes aukščiausioje vietoje plytėjo dvaro sodyba. Bažnyčia kelis kartus degė ir buvo perstatyta. Iki mūsų laikų išlikusi 1783–1786 m. pastatyta medinė bažnyčia. Vertingi bažnyčioje esantys paveikslai (tarp jų – 19 a. „Švč. Mergelės Marijos apreiškimas“, „Šv. Rokas“), medinė skulptūra „Jėzus Kristus“, bokštuose – ornamentuotas kryžius (19 a.), vargonų prospektas, aptaisai, altorėlis, du žalvariniai varpai. Bažnyčios varpinėje kabantis varpas yra antras pagal senumą varpas Lietuvoje – jis nukaldintas 1442 m.
Beižionių bibliotekos bibliotekininkė Onutė Žilionienė užrašė savo anytos Elenos Venskutonytės- Žilionienės (1912–1993) pasakojimą, girdėtą iš jos tėvų, kad sudegus Barboriškių bažnyčiai iš ten Šv. Roko paveikslas atvežtas į Semeliškių bažnyčios didįjį altorių. Barboriškėse gyvenusi ponia norėjo atstatyti bažnyčią, tad paveikslas kartais grįždavo į tą vietą. Barboriškėse paveikslą saugojo kareiviai, bet tai nieko nepakeitė – šis keliaudavo iš vienos vietos į kitą. Taip paveikslą bene metus nešiojo, kol nutarė palikti Semeliškėse.

Šaltinis