Šventovės

Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčia

Elektrėnų Švč. M. Marijos Kankinių Karalienės bažnyčia yra Elektrėnų mieste, prie Vilniaus-Kauno automagistralės, beveik pusiaukelėje tarp šių miestų, 10 km į vakarus nuo Vievio. Šalia būsimos Lietuvos elektrinės 1960 m. Puikino ežero šiauriniame krante pradėta statyti energetikų gyvenvietė. 1962 m. ši gyvenvietė pavadinta Elektrėnais, jai buvo suteiktos miesto teisės, o 2000 metais tapo savivaldybės centru.

Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčia

Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčia yra medinės architektūros paminklas, saugomas kaip dalis Semeliškių urbanistikos komplekso.
Apie bažnyčią, jos istoriją rašyta šiuose leidiniuose: B. Kviklio „Lietuvos bažnyčios“, Rolando Gustaičio „Kaišiadorių vyskupijos bažnyčios“, „Lietuvos katalikų bažnyčios“, „Lietuvos bažnyčios: iliustruotas žinynas“, „Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas“, Semeliškės ir bažnyčia minimi „Lietuvos architektūros istorijoje“.
Apie Semeliškių šv. Lauryno bažnyčią ir parapiją XVI–XX a. 2006 m. parašytas bakalauro darbas „Semeliškių šv. Lauryno bažnyčia ir parapija XVI–XX a.“

Beižionių Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia

Pastatyta 1926 m. kunigo Stepono Rudžionio ir vietos gyventojų pastangomis. Ši bažnyčia – tradicinis Lietuvos medinės sakralinės architektūros statinys. Stačiakampio plano, kompaktiško tūrio pastatas dengtas dvišlaičiu stogu. 

Vievio Šv. Onos bažnyčia

Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos laikais Vievis buvo dvaras, bet nėra žinių, kada jis buvo įkurtas. Pirmasis išlikęs dvaro inventorius yra 1577-12-17. Juo karališkųjų dvarų revizorius Aleksandras Tryzna aprašo apleistą dvarą. Tame inventoriuje pažymėta, kad netoli Vievio yra sena apipuvusi bažnyčia, tuščia, be paveikslų ir kitų kulto įrengimų, sulaužytomis durimis. Kada ir kas ją pastatė, tikrų žinių nėra. Greičiausiai ji bus atsiradusi prie dvaro XV a. pab. ar XVI a. pr. Apie 1600 m. vienas iš Oginskių pastatė Vievyje unitams bažnyčią ir įrengė vienuolyną.

Vievio Dievo Motinos Ėmimo Dangun cerkvė

Nuo XIV a. iki 1810 m. Vievyje veikė Vievio stačiatikių vienuolynas, prie kurio buvo ir cerkvė. Stačiatikių vienuolyne ir spaustuvėje buvo spausdinama svarbi stačiatikių istorijai raštija. 1810 m. vienuolyno cerkvė tapo parapine, bet karo su Napoleonu metu 1812 m. sudegė. Naujoji pastatyta tik 1842–1843 m. I pasaulinio karo metu cerkvė smarkiai nukentėjo nuo artilerinio apšaudymo, tačiau po karo parapijos lėšomis atstatyta ir 1923 m. iškilmingai pašventinta. 1937 m. parapijoje buvo 805 tikintieji.

Semeliškių Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė

Semeliškėse cerkvė pastatyta 1895 metais. Nuo 1896 m. iki 1954 m. priklausė Semeliškių Šv. Nikolajaus Stebukladario parapijai. 1937 m. jos parapijoje buvo 620 tikinčiųjų, priklausė 31,5 dešimtinės žemės ir 11 ežerų.

1945 m. parapijoje buvo 406 tikintieji. TSRS valdžia parapiją įregistravo 1947 m., tačiau nacionalizavo kelis pastatus. 1949, 1957 ir 1978 m. cerkvė remontuota. Šiuo metu priklauso Vievio cerkvės parapijai.

Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčia

Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos titulo bažnyčia pastatyta 1782–1790 m. pagal architekto  Augusto Kosakausko projektą. Bažnyčios architektūra pereinamojo laikotarpio iš baroko į klasicizmą architektūrinių formų, stačiakampio plano, vienanavė, bebokštė, plytų, tinkuota, su siaura presbiterija ir pusapskrite apside. Prie dešiniojo presbiterijos šono yra zakristija. Fasadas dviejų tarpsnių, su atiku ir barokiniu frontonu lenktais šonais. Centrinę ašį išryškina aukštas arkinis langas virš portalo, segmentinis skydas bei arka frontone. Fasado šonus skaido portiniai piliastrai.

Kietaviškių Švč. Trejybės bažnyčia

Pirmoji Kietaviškių bažnyčia minima 1504 metais. Antroji pastatyta 1676 m. Ši bažnytėlė stovėjo daugiau nei du šimtmečius. Jos fundatoriai buvo Kietaviškių dvaro savininkas, Vitebsko vaivada Leonardas Pociejus ir jo žmona Regina-Liuda Pociejienė. Pamaldos čia vyko nuo 1696 m. Pagal aprašymus ji buvo medinė, išorėje apkalta lentomis, stovėjo ant žemų akmeninių pamatų. Buvo devyni langai sudaryti iš nedidelių stiklelių, grindys sudėtos iš plytų. Stovėjo aštuonių balsų vargonai, buvo trys paauksuoti altoriai.