Šv. Jokūbo Kelias

Šv. Jokūbo Kelias

1987 m. spalio 23 d. Europos Taryba (Council of Europe), kuri yra Strasbūre, paskelbė Santiago de Compostela deklaraciją, paskelbdama Šv. Jokūbo kelią ir jo atšakas visoje Europoje pirmuoju Europos kultūros keliu. Pagrindinė žinia – ta, kad Europa nėra vien politinis ir ekonominis projektas, o visų pirma ir visų svarbiausia – vertybėmis grįsta sąjunga, bendrystė, besiremianti į krikščioniškąsias Europos šaknis. Prie Deklaracijos pridėtame žemėlapyje yra ir Lietuva, per kurią nužymėtos dvi Šv. Jokūbo kelio atšakos.

2009 m. Europos Parlamento narė dr. Laima Liucija Andrikienė įsijungė į Šv. Jokūbo kelio draugų parlamentarų grupę Europos Parlamente. Paskatinta kolegų europarlamentarų iš kitų šalių, 2012 m. Lietuvoje Laima Andrikienė pradėjo propaguoti Camino de Santiago – Šv. Jokūbo kelią, kuris veda į Santiago de Compostela katedrą. Pastaroji pastatyta toje vietoje, kur buvo rastas palaidotas Šv. apaštalas Jokūbas. Piligrimai traukia į Santiago de Compostelą nuo ankstyvųjų viduramžių iki šių dienų.

2012 m. vasarą buvo išleista knyga „Šv. Jokūbo kelio šviesa / The Light of St James Way„, lietuvių ir anglų kalbomis, 172 puslapių apimties, iliustruota Šv. Jokūbo bažnyčių fotografijomis. Knygos sudarytoja – dr. Laima Andrikienė, redaktorė – Valentina Čeplevičiūtė, nuotraukų autorius – Valdas Kilpys, žemėlapių autoriai – Birutė Nenortaitė ir Artūras Šiuipys. Ši knyga, kuri nuo 2012 iki 2014 m. sulaukė dar dviejų papildomų leidimų buvo platinama Lietuvoje ir užsienyje.

Tada dr. Laima Andrikienė pradėjo „tiesti“ ir Šv. Jokūbo kelius Lietuvoje. Viso didelio projekto globėju tapo Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, Lietuvos vyskupų konferencija (LVK) plenarinėje sesijoje buvo priimtas sprendimas remti šį projektą, skleisti apie jį informaciją ir t.t.

Lietuvoje yra keturi tarptautiniai Šv. Jokūbo keliai:

Šv. Jokūbo Žemaitijos/Karaliaučiaus kelias;

Šv. Jokūbo Šiaulių kelias;

Švento Jokūbo Kauno kelias;

Švento Jokūbo Vilniaus kelias.

http://svjokubokelias.lt/

http://svjokubokelias.lt/lt_LT/sv-jokubo-kelias-lietuvoje/

http://www.saintjamsway.com/

Šv. Jokūbo keliai Lietuvoje

Šv. Jokūbo žiedas

Piligrimų pasai

Keliaudami Šv. Jokūbo keliu Elektrėnų savivaldybėje, pakeliui galėsite pamatyti:

Daugirdiškių buv. dvaro sodybos fragmentai 

Daugirdiškių dvaras buvo įsikūręs itin vaizdingoje vietovėje tarp Trakų ir Semeliškių, dešinėje kelio Trakai–Semeliškės pusėje – 10 hektarų dydžio Daugirdiškių (dabar Monio) ežero saloje, pylimu sujungtoje su krantu.

Koplytstulpis Jonui Nepomukui

Smulkiosios architektūros statinys su kryžiumi ir skulptūra. Šis didelis XIX–XX a. koplytstulpis su kryžiumi ir skulptūra, vietinių vadinamas šv. Jono Nepomuko koplyčia, stovi Monio ežero rytiniame krante, vieškelio vingyje, aukštesnėje vietoje. Pastatytas ant žemo cokolio. Kvadrato plano, dviejų vienodo aukščio tarpsnių. Sumūrytas iš raudonų plytų, rištų kalkių skiediniu, tinkuotas, baltai dažytas. Pirmo tarpsnio kiekvienos pusės viduryje yra kiek įdubios stačiakampės plokštumos iš stambios tamsių akmenų skaldos. Antrą tarpsnį iš visų pusių skaido aukštos stačiakampės nišos su sklembtais viršutiniais kampais, jose yra po angą su pusapskrite arka, apvestą profiliuotu apvadu ir papuoštą raktu.

Žydų žudynių vieta ir kapai

Šioje vietoje 1941-10-06 nacistinės Vokietijos valdžios suorganizuotos egzekucijos metu nužudyta ir užkasta 962 Semeliškių ir Žaslių mstl., Vievio m. žydų tautybės gyventojai: 213 vyrų, 359 moterys ir 390 vaikų

 
 

Semeliškių gimnazija

Semeliškių dvaras pirmą kartą minimas XV a. rašytiniuose šaltiniuose. M. Liubavskis Semeliškes mini tarp svarbiausių XV a. pabaigos – XVI a. pradžios Lietuvos Didžiojo kunigaikščio dvarų ir miestų. Tada Semeliškių dvarą ir valsčių valdė Šimkus Kybartavičius, vėliau Mikalojus Narbutavičius, jau vadintas Semeliškių vietininku.

Semeliškių Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė

Semeliškėse cerkvė pastatyta 1895 metais. Nuo 1896 m. iki 1954 m. priklausė Semeliškių Šv. Nikolajaus Stebukladario parapijai. 1937 m. jos parapijoje buvo 620 tikinčiųjų, priklausė 31,5 dešimtinės žemės ir 11 ežerų. 1945 m. parapijoje buvo 406 tikintieji. TSRS valdžia parapiją įregistravo 1947 m., tačiau nacionalizavo kelis pastatus. 1949, 1957 ir 1978 m. cerkvė remontuota. Šiuo metu priklauso Vievio cerkvės parapijai.

Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčia

Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčia yra medinės architektūros paminklas, saugomas kaip dalis Semeliškių urbanistikos komplekso. Apie bažnyčią, jos istoriją rašyta šiuose leidiniuose: B. Kviklio „Lietuvos bažnyčios“, Rolando Gustaičio „Kaišiadorių vyskupijos bažnyčios“, „Lietuvos katalikų bažnyčios“, „Lietuvos bažnyčios: iliustruotas žinynas“, „Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas“, Semeliškės ir bažnyčia minimi „Lietuvos architektūros istorijoje“. Apie Semeliškių šv. Lauryno bažnyčią ir parapiją XVI–XX a. 2006 m. parašytas bakalauro darbas „Semeliškių šv. Lauryno bažnyčia ir parapija XVI–XX a.“

 
 

Žuvyčių piliakalnis

Žuvyčių piliakalnis datuojamas I tūkst. vid. – II tūkst. pr. ir yra vienas anksčiausių savivaldybėje, dar vadinamas Ąžuolyno kalnu. 1971 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. Žuvyčių piliakalnyje randama lipdytos keramikos lygiu paviršiumi bei apžiestos keramikos

Lietuvos karių kapinės

Čia palaidoti V pėst. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio pulko eilinis Kazys Bartkus ir grandinis Aleksandras Vasiliauskas, 1919–07–15 mūšio su Lenkijos kariuomene metu žuvę ties Jagėlonių k.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *